Tai istorija apie kalbos Stebuklą. Apie žodžius ir balsą. Apie šedevrus, kuriuos vienintelis visoje gyvojoje gamtoje gali kurti žmogus. Kalbos šedevrus. Tai istorija apie metodą, kurį sukūriau, remdamasis savo daugiau nei dvidešimties metų darbo su auditorija patirtimi. Tai RETORIKOS ir RETOTERAPIJOS istorija.

 

RETORIKA. RETOTERAPIJA

 

Mokytis Retorikos? O kas gi ta Retorika?

 

„Retorika, arba iškalba, – tai kalbėtojo intelekto, dvasios ir jausmų energija, pasitelkiama klausytojams įtikinti.“ (Regina Koženiauskienė)
 

Retorika, kaip įtikinimo menas, turi tris tikslus: paveikti klausytojų (arba skaitytojų) protą, valią bei jausmus. Iš šių trijų tikslų kilo ir trys tarpusavyje susijusios retorikos funkcijos. Ji veikia protą, valią ir jausmus.
 

„Menas pakreipti intelektą ir paskatinti veikti įteigia kitiems mintis, jausmus ir užvaldo jų protą, širdį ir valią“, – rašo „Prancūzų retorikos pagrindų“ (1894) autorius A. Pellissier.
 

Graikiškosios retorikos krypties šalininkai savo darbuose remiasi įvairių žanrų tekstais (nuo poezijos iki skelbimų bei reklamų), kurių pagrindinis tikslas yra įtikinimas.
 

Dar Aristotelis rašė, kad „retorika, kaip ir dialektika, apima ne kokią nors atskirą sritį, bet visas žmogaus gyvenimo sferas“. Šio graikų filosofo minčių aktualumas stebina, nes retorikos pritaikymas ir mūsų laikais yra toks pat platus – apima visas žmogaus kalbinės veiklos sritis, besiremiančias žodžiu.
 

Šis menas laikomas bene tokiu pat senu kaip pati žmonija, mat jau senovės šumerų molinėse lentelėse mokslininkai rado pamokymų, kad kalbėti reikia aiškiai, ramiai, neskubant, nekeliant balso ir nesikarščiuojant.
 

Anot Platono, „iškalba yra protų valdymo menas“.
 

Per tris tūkstančius metų retorika sulaukė tikrai ne vieno ir ne dviejų apibrėžimų, tačiau nė vienas jų nebuvo vienareikšmis ir griežtas, ir tai rodo šio mokslo ir meno prigimtinį dvilypumą. Apibendrintai galima sakyti, kad yra trys pagrindinės retorikos sąvokų grupės:

 

 Graikiškoji. Ji retoriką vadina „įtikinimo menu“. Šitaip retoriką
apibrėžė Sokratas, Platonas, Aristotelis bei kiti filosofai ir retoriai (gr. rhētōr –
kalbėtojas; sen. Graikijoje – iškalbos mokytojas).
 Romėniškoji. Anot jos, retorika – „menas gerai kalbėti“ (ars bene
dicendi), kaip sakė Kvintilianas. Šiuo laikotarpiu daugiau dėmesio skirta kalbiniam
bei literatūriniam teksto komponentui.
 Viduramžių ir Renesanso. Šiais laikotarpiais retorika buvo vadinama
šnekos puošimo menu (ars ornandi).

 

Šiais laikais žinomiausią, gerai derantį su klasikiniu, apibrėžimą pateikė Briuselio universiteto logikos, moralės bei filosofijos profesorius Chaimas Perelmanas: „Retorika yra įtikinamos komunikacijos teorija.“
 

Pasak Francois-Desire Bancelio, „retorikos paskirtis – mokyti žmones, vadovauti aistroms, taisyti būdą, palaikyti įstatymą, vadovauti visuomeninei veiklai“. Todėl inteligentiškam žmogui nemokėti kalbėti yra „ ne šiaip trūkumas, o socialinė ir asmeninė tragedija, kaip ir nemokėjimas skaityti bei rašyti“.
 

Tačiau iškalba negali apsiriboti tik oratoriniu menu, ji apima visą minties ciklą. Iš esmės minčiai tenka pagrindinis vaidmuo: „Prieš pradėdamas kalbėti ir rašyti, – skelbia retorika, – išmok mąstyti.“ Senovės graikai iškalbos mokėsi kartu su logika – mokslu apie taisyklingą protavimą.

 

Retorika. Vienas seniausių žmonijos menų. Daugeliui žmonių atrodo, kad retorika (arba, kaip kartais ji pavadinama, – viešoji kalba)* – tai būdas įtaigiai ką nors pasakyti, įtaigiai pristatyti savo produktą, paslaugas, manipuliuoti auditorija... Tų dalykų retorikoje taip pat esama, bet tai tik ledkalnio viršūnė...
 

* Nors retorika nėra tik kalbėjimas viešai, šioje knygoje (dėl žodinės įvairovės) abu terminai bus vartojami lygiagrečiai.

 

O kas gi po vandeniu? Kur slypi pati retorikos esmė?

Retorika – tai laisvų žmonių menas. Ką aš turiu omenyje, sakydamas „laisvų žmonių“? Tai savimi pasitikinčių ir savimi tikinčių žmonių menas. Tai laisvų nuo baimių, kompleksų ir ribojančių įsitikinimų žmonių menas. Kai žmogus vidumi laisvas, kai jis pasitiki savimi, kai jis tiki savimi... tada žodžiai liejasi laisvai.
 

Žmogus vienintelis visoje gyvoje gamtoje turi kalbą. Jis gali kalbėti, sakyti įvairius žodžius, dėlioti juos vieną prie kito ir taip kurti fantastiškus sakinius. Taip atsiranda istorijos, taip atsiranda naujas pasaulis. O kai žmogus yra laisvas, jis gali kurti kalbos šedevrus. Ir tada jis bus išgirstas ir suprastas. Tada kiti norės jo klausytis ir būti šalia. Kai žmogus laisvas viduje, tada prasideda Menas. Menas kalbėti. Menas būti išgirstam ir suprastam. Tai ir yra Retorika. Retorika – laisvų žmonių menas.
 

Be to, retorika – tai įgūdis, kurį galima išlavinti. Ir kiekvienas, noriu pakartoti, KIEKVIENAS tą gali padaryti.

Kitas momentas. Retorika – tai ne tik (iš)kalbos menas. Besimokydamas retorikos – iškalbos ir protų valdymo meno – žmogus pradeda geriau pažinti save: koks jis, kuo jis tiki, ko jis bijo, kokie yra jo įsitikinimai, kokios jo vertybės. Žmogus pradeda atrasti save, ima artėti prie TIKROJO SAVĘS. Tad retorikos mokymasis yra savęs pažinimo metodas, tai Didžiulio vidinio potencialo atskleidimas, tai Kelias, vedantis prie Tikrojo Savęs. Retorika veikia tarsi terapija, grąžinanti mus į Tikruosius Save. Tad šioje knygos vietoje noriu įvesti dar vieną naują sąvoką: RETOTERAPIJA. Tai mano autorinis metodas,
kurį sukūriau remdamasis ilgesne nei dvidešimties metų darbo su auditorija patirtimi.
 

Retoterapija. Kas tai?
 

Retoterapija – tai metodas / kelias, kuriame žmogus, mokydamasis retorikos, atskleidžia savo vidinį potencialą ir atranda (sugrįžta į) Tikrąjį Save.
 

Šioje knygoje mes ne tik gilinsimės į retorikos praktikas bei metodikas, bet ir palengva bandysime artėti prie Tikrojo Savęs.
 

Ko gi reikia, kad tai vyktų ir įvyktų? Kaip pasiekti vidinę laisvę? Ar kiekvienas tą gali? Ar tai yra įgimta, ar įgyta? Ar tai yra duota? Jei duota, o aš to neturiu, gal iš viso neverta nė pradėti?.. Atsakymas paprastas: taip, tai yra duota. Be to, tai duota KIEKVIENAM!!! Kiekvienas turi galimybę tapti laisvu žmogumi. Kiekvienas gali įtaigiai kalbėti. Kiekvienas gali kurti kalbos šedevrus. Kiekvienas gali atrasti savo Kelią į savo Vidinę Laisvę! Tik vieni tą žino, o kitiems tą reikia priminti.

 

Kaip visa tai vyks?

​

Šioje knygoje / kelionėje kartu su jumis noriu įsigilinti ir praktikuoti penkis pagrindinius

RETORIKOS / RETOTERAPIJOS elementus. Kokie jie?

 

1. Mūsų įsitikinimai
 

Įsitikinimai yra per visą gyvenimą besiformuojantis taisyklių rinkinys, kuriuo mes vadovaujamės kasdienėje asmeninėje ar profesinėje veikloje. Tai, ką žmogus yra pasiekęs, nemažai yra nulemta įsitikinimų, kuriais jis vadovaujasi. Įsitikinimai yra dvejopi: ribojantys ir palaikantys. Liūdna, kad didžioji žmonijos dalis yra valdoma ribojančių įsitikinimų – baimės, nepasitikėjimo ir nevilties. Tad visų pirma stebėkime ir analizuokime savo įsitikinimus. Kokie jie? Palaikantys ar ribojantys? Galiu kalbėti viešai ar ne? Auditorija linki man gero ar priešingai – trokšta, kad aš susimaučiau? Juk nuo to, kuo aš tikiu, priklauso tai, ką ir kaip aš kalbu. Tačiau visus ribojančius įsitikinimus galima transformuoti į palaikančius. Visas baimes galima paversti savo stiprybėmis. Ir tai galima padaryti labai greitai.
 

2. Mūsų kvėpavimas
 

Kas valdo kvėpavimą, tas valdo situaciją. Tokia žinomos minties variacija puikiai tinka žmogui,  kalbančiam su auditorija. Koks jis, mano kvėpavimas? Kvėpuoju diafragma ar krūtine? Mano kvėpavimas teka laisvai ar kažkur užsispaudžia? Ar kvėpuoju tik nesąmoningai, kad palaikyčiau egzistenciją, ar priešingai – moku kvėpuoti sąmoningai? Sąmoningas kvėpavimas? Sąmoningas kvėpavimas – tai, ko gero, giliausia iš praktikų. Jos metu kvėpuojant atsipalaiduojama taip giliai, kad tampa įmanoma paleisti emocinius blokus, esančius giliai kūne, taip pat psichikoje. Žmogus
po tokios praktikos patiria gilų emocinės, psichinės, dvasinės minčių švaros, širdies atsivėrimo jausmą. Fizinis kūnas tarsi atgyja, tampa daug gyvybingesnis, mintys nurimsta, emocijos harmonizuojasi, dvasia tampa pakylėta. Sąmoningas kvėpavimas – tai būdas nuolat gyventi dabartyje. Žodis, gimstantis kvėpuojant, yra pati žmogaus dvasia.

​

3. Mūsų kūnas
 

Ar mano kūnas – tik rėmas galvai paremti, ar šventykla, kurioje gyvena Dievas? Spręsti mums. Atpalaiduotas ir laisvas kūnas grąžina mums gyvenimo džiaugsmą. Atpalaiduotas kūnas spinduliuoja pasitikėjimą. O juk savimi pasitikinčiu žmogumi norisi tikėti.

4. Mūsų balsas

Išlavintas, „savas“ balsas glosto ausį ir pasiekia aplinkinių širdis. Koks jis, „mano“ balsas?

5. Algoritmai rezultatui pasiekti ir įtvirtinti

​

Visuos šiuos (ir kitus) elementus mes detaliai nagrinėsime tolesniuose šios knygos puslapiuose. Tad noriu visiems palinkėti atrasti savo vidinę laisvę. Pasiruošti kurti savo žodžių, savo kalbos istorijas. Pasiruošti kurti savo kalbos šedevrus. Linkiu tapti laisviems!!!

 

Retorika – laisvų žmonių menas. Retoterapija – būdas šią laisvę pasiekti.